Vilniaus r. Egliškių šv. Jono Bosko gimnazija

PATEIKTYS „Kaip padėti vaikams mokytis“

Domėkitės: kaip vaikui sekasi, kuo užsiima, kaip jam tai patinka, kokios jam kyla abejonės, kokios informacijos reikia, ką žino, ko nežino. Tačiau domėjimasis neturi peržengti vaiko privatumo ribų, būti neįkyrus, o geranoriškas, mažiau rodomas ne susirūpinimas, o daugiau smalsumas. Parodykite, kad Jums tiesiog yra įdomu, kuo Jūsų vaikas gyvena, kaip jaučiasi.

Kalbėkitės su vaikų draugais apie profesijas, ką jie galvoja, ką tėvai pataria, ko trūksta, kad galėtų pasirinkti. Jie gali atviriau apie tai pasišnekėti negu Jūsų vaikas, o tai Jums padės geriau suprasti savo vaiką. Pasikalbėkite apie tai su jais nedalyvaujant Jūsų vaikui ir dalyvaujant. Tai gali padaryti pokalbį įvairiapusiškesnį. Paaugliai mieliau išklauso draugų nei savo tėvų nuomonę ir priima informaciją, o paskui ją apgalvoja. Galima tikėtis, kad su Jūsų vaiku pasikalbės jo draugų tėvai.

Kalbėkitės vaikui girdint apie jo gabumus ir pasiekimus tarpusavyje, su savo draugais ir giminaičiais.

Aiškinkite apie išsilavinimo lygius, jų pliusus ir minusus, profesijos turėjimo reikšmę, pateikdami vaikui pažįstamų giminaičių ar kaimynų pavyzdžius. Vis dėlto neverta skatinti vaiko rinktis tų žmonių profesijos tik dėl to, kad jiems ta profesija sekasi.

Palaikykite: pritarkite atsiradusiems pomėgiams, jei reikia, padėkite susirasti veiklą pagal pomėgius, palaikykite pastangas ir sprendimus, net kai nėra siekiamų rezultatų. Jei vaikas parodė susidomėjimą šachmatais ar istorija, padėkite rasti atitinkamus būrelius. Vaikams labai svarbus tėvų palaikymas ištikus nesėkmei ar sunkumams. Tėvai yra svarbiausi žmonės vaiko gyvenime, todėl jų padrąsinimas abejojant, emocinis palaikymas kebliose situacijose vaikams labai reikšmingas. Svarbu, kad tėvai vaikams leistų klysti, įgyti savo patirties, vertintų pastangas, pagirtų net ir už mažus pasiekimus. Kai kuriose indėnų gentyse, kada dar asmeniniai žmogaus gebėjimai ir pasitikėjimas jais buvo labai svarbūs išlikimui, buvo tradicija berniukui sumedžiojus pirmą smulkų gyvūnėlį rengti šeimoje šventę. Taip praktiškai parodoma, kokie svarbūs yra pasiekimai. Svarbu nenuvertinti vaiko jausmų, nors tėvams situacija gali atrodyti nereikšminga. Tarkim, brolis sugadino sesers rankdarbį ir ši pikta ir nuliūdusi dėl to. Tėvai gali sakyti: „Čia gi smulkmena, nėra ko pykti dėl tokio nieko. Pasidarysi naują.“ Tokia tėvų reakcija tik dar labiau nuliūdins mergaitę, nes jos jausmai buvo nuvertinti. Tinkamesnė reakcija būtų maždaug tokia: „Suprantu, kad tau gaila savo kūrinio ir pikta, kad brolis taip nevykusiai su juo pasielgė.“ Taip parodomas supratimas didina vaiko pasitikėjimą tėvais.

Lavinkite tikslingumą: savo klausimais skatinkite kelti sau tikslus ir juos tinkamai formuluoti, padėkite pakoreguoti tikslų realumą, gebėjimą motyvuotai pasirinkti, gebėjimą įveikti kliūtis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas sugalvojo sportuoti, kad sustiprėtų fiziškai, reikėtų klausti, kokio rezultato jis norėtų pasiekti, ir sužinoti, kaip konkrečiai jis formuluoja tikslą. Teisingai iškeltas tikslas turi būti konkretus. Toliau reikėtų klausti, kokie tikslo pasiekimo terminai. Tikslas, kurio iš tiesų norime siekti, turi būti realiai įgyvendinamas, pasiekiamas. Turi būti nustatytos konkrečios datos, kada veikla bus pradėta ir kada baigta. Jei galima suderinti su kitais svarbiais vaikui dalykais, vadinasi, tikslas iškeltas ir suformuluotas tinkamai, t. y. jis konkretus, pamatuojamas, realus ir atitinkantis gyvenimo situaciją, jo terminai aiškūs. Tokių tikslų pasiekimas padeda išsikelti ir pasiekti tikslus profesinėje karjeroje. Galima užduotis tėvams. Pamėginkite su vaiku aptarti kokį nors jo išsikeltą tikslą remdamiesi minėtais kriterijais.

Dalykitės savo patirtimi, savo klaidomis su vaikais. Svarbu, kad dalijimasis nebūtų vien didaktinis savo pranašumų parodymas, o kartu ir išgyvenimų, patirtų klaidų atskleidimas. Tai gali padidinti savitarpio supratimą ir bendrumo jausmą. Dalydamiesi savo jaunystės laikų patirtimi prisiminkite, kad dabar yra kitokios aplinkybės ir kad tuometinius sprendimus ir veiksmus ne visada galima laikyti tinkamais šiuolaikiniame gyvenime. Jei Jūs tai suvoksite, vaikai pozityviau pažiūrės į jūsų patirtį ir pritaikys sau. Jei norėsite, kad jie besąlygiškai sektų Jūsų pavyzdžiu, greičiausiai Jūsų patirtis bus atmesta. Jei pasidalinsite savo klaidomis, vaikui bus lengviau priimti Jūsų patarimus.

Suteikite galimybes gauti informaciją apie profesijas ir save:

a) padėkite rasti informacijos šaltinius,

b) sudarykite sąlygas pamatyti. Nuo pradinių klasių sistemingai pateikite informaciją apie profesijas. Sudarykite galimybes stebėti gyvai, paaiškindami, kokia tai profesija ir ką jos atstovai daro. Pirmiausiai supažindinkite su vaikams jau pažįstamų žmonių darbu ir profesija. Kai vaikui iškyla klausimų apie kitas profesijas, pasistenkite parodyti konkrečius žmones, dirbančius toje srityje. 6–11 metų amžiaus vaikai labai pasitiki suaugusiais, todėl reikia su jais apie profesijas kalbėti rimtai ir pateikti profesinę veiklą kaip vertingą, taip pat visas profesijas pateikti kaip vienodai vertingas, kad vėliau būtų lengviau atsispirti paviršutiniškam patrauklumui ir profesijos prestižas mažiau veiktų profesijos rinkimąsi. Pradinio mokyklinio amžiaus vaikai turi sužinoti, kad profesijų yra labai įvairių, kad jos viena nuo kitos skiriasi darbo turiniu, bet ne savo verte;

c) sudarykite sąlygas pabandyti. Namų ūkio darbai, darbai pas gimines bei pažįstamus, talkos, galimybė padirbėti per atostogas ir pan. Tai yra labai svarbu, nes veikloje geriausiai atsiskleidžia svarbios charakterio savybės, gebėjimai ir polinkiai.

Leiskite klysti. Svarbu, kad vaikas žinotų, jog jis gali bandyti imtis veiklų, kurių dar gerai nemoka, kad gali savarankiškai spręsti ir suklydęs nebus pasmerktas ar pašieptas. „Neklysta tas, kuris nieko nedaro.“ Jei vaikas bijos suklysti, tai arba vengs imtis naujų veiklų, arba nepripažins savo klaidų ir nekoreguos savo elgesio.

Suteikite galimybę konsultuotis su specialistais. Laikas ir lėšos, skirtos profesinės karjeros planavimui, – investicija į vaikų ateitį.

 Metodai

Šie veiksmai bus efektyvūs, jei naudosite atitinkančius juos metodus:

Empatiškas elgesys – tai gebėjimas pastebėti ir įvertinti pašnekovo jausmus. Svarbu suprasti vaiko išgyvenimus, jų nekritikuoti, iš jų nepasišaipyti.

Klauskite – laiku ir vietoje, suformuluokite klausimą taip, kad į jį norėtųsi atsakyti. Pokalbyje tikslinga naudoti atvirus klausimus, kurie skatina išsakyti savo nuomonę, ir vengti uždarų klausimų, kuriuos pateikus gaunami atsakymai „taip“ arba „ne“. Uždaras klausimas papratai prasideda žodeliais „ar“ arba „gal“. Toks klausimas yra bandymas atspėti, ką kitas galvoja, ar tiesiog mėginimas primesti jam savo nuomonę. Jei nenorite sulaukti priešiškos reakcijos arba išsisukinėjimo, geriau tokių klausimų nevartokite. Pavyzdžiui, sūnus svarsto apie gydytojo profesijos pasirinkimą. Netinka uždaras klausimas – „Ar tikrai žinai, kad tai tau tiks? (jau klausime skamba tėvo abejonė, o galimi atsakymai: „Taip“ arba „ne“ „abejoju“, ir Jūs mažai ką sužinojote). Iš šių atsakymų sužinoma mažai informacijos ir tik patikrinamas užduotame klausime pateiktas atsakymo variantas. Tinkamesnis atviras klausimas – „Iš ko sprendi, kad tai tau tiks ir patiks?“, „Kaip sugalvojai?“ Jei pateikę atvirą klausimą palauksite atsakymo, sudarysite vaikui galimybę išsakyti savo nuomonę, paaiškinti situaciją ar pateikti argumentus. Jei norite išsamių atsakymų, venkite klausimus pradėti žodeliu „ar“, „gal“, o stenkitės pradėti klausimą žodeliais „kaip“, „kas“, „ką“, „iš kur“, „kuo gali pagrįsti“ ir pan. Atviri klausimai rodo norą sužinoti, kokie yra faktai, kokia vaiko nuomonė, kaip jis priima sprendimus arba ko jam trūksta, kad apsispręstų.

Būkite dėmesingi – jei vaikas kalba, skirkite tam laiko, neskubėkite patys atsakyti įsavo klausimą, nebijokite pauzių, jei vaikas galvoja norėdamas rišliai atsakyti arba tiesiog dar neturi atsakymo ir jam reikia pagalvoti.

Aktyviai klausykitės – klausytis, ką vaikas atsakinėja į klausimus, irgi reikia mokėti. Tam reikia palaikyti akių kontaktą, nenutraukinėti jo savo pastabomis ar nuomone, nevertinti, kad jis blogai ar gerai mąsto, o tiesiog išklausyti, ką pasakė, ir parodyti, kad išgirdote ir teisingai supratote, ką jis nori pasakyti. Jei reikia, pasitikslinkite, ar teisingai supratote. Tai galima padaryti persakant jo mintį, pradedant tokiais žodžiais: „Jei teisingai tave supratau, tai yra…“ arba „Tai tu sakai, kad…“. Tokie pasakymai duoda dvigubą naudą. Viena, vaikas supranta, kad Jūs jo tikrai klausotės, o antra – didėja jo pasitikėjimas Jumis, nes neskubate vertinti jo pasakytų žodžių, ir jis atviriau su Jumis kalbėsis. (Blogas klausytojas: nutraukinėja, vertina, skuba patarti, kalba apie save. Geras klausytojas: išklauso iki galo, rodo susidomėjimą, pasitikslina, ar teisingai suprato.)

Stebėkite – būkite atidesni vaiko elgesio pokyčiams, pamatykite susijaudinimą, abejones, emocinius pokyčius. Taip pat stebėkite, kaip jam sekasi dirbti, kas labiau tinka, kaip elgiasi įvairiose situacijose, kaip bendrauja su draugais, kokius vaidmenis linkęs prisiimti veikloje, kaip sekasi ją organizuoti. Neskubėkite daryti apibendrinimų ir neinterpretuokite savaip stebimo elgesio, nes vaikas ką nors daryti gali dėl visai kitų motyvų, negu mums atrodo. Užuot spėliojus geriau su vaiku aptarti tai, kuo jis užsiima, kaip tai jam patinka, kuo patinka arba nepatinka vienas ar kitas dalykas.

Kaip patarti. Siekiant pokalbio metu vaikui padėti priimti vienokį ar kitokį sprendimą, svarbu prisiminti, kad mūsų tikslas – skatinti vaiką priimti sprendimus savarankiškai. Tad vertėtų vengti dalinti patarimus arba reikia juos pateikti kaip pasiūlymus. Aktyvus klausymas ir kiti efektyvaus bendravimo su vaikais gebėjimai įgyjami su patirtimi arba specialiai lavinant. Tėvai turėtų atlikti savianalizę ir įvertinti gebėjimą naudoti šiuos metodus kalbantis su vaiku ir reikaluiesant juos tobulinti.

 Žmonės skiriasi pagal tai, ką laiko savo prioritetu: vieniems asmenims svarbu pagalba kitiems žmonėms (socialinės vertybės), kitiems daug svarbiau kurti aplink save gražią aplinką (estetinės vertybės) ir pan. Savo vertybių išsiaiškinimas padeda aiškiau suvokti savo siekius. Kiekvienas žmogus turi unikalią vertybių hierarchiją, kuri būdinga tik jam…